emmabrewda.com

Tyli medžioklė – tokia veikla, kurią norisi pratęsti iki paties sniego. Todėl užkietėję grybautojai kuo ilgiau renka miško dovanas.

Esminis klausimas: ar spalį yra piengrybių, o jei taip, kur jų galima rasti šį mėnesį. Šiame straipsnyje pasakojama apie mišką, kuriame spalį auga piengrybiai ir kokiais triukais juos galima pamatyti tarp gausiai krentančių medžių lapų.

Skaitykite, įsisavinkite informaciją ir pritaikykite ją praktikoje. Tikimės, kad tai leis gausiai sugauti grybų rudenį ramioje medžioklėje.

Kaip ieškoti pieninių grybų spalį

Grybavimas – aktyvus, jaudinantis, neprilygstamas poilsis. Kiekvienas turi galimybę su krepšiu rankoje į „ramią medžioklę“. Todėl grybautojai yra gausiausias turistų ir medžiotojų šeimininkas. Pieninių grybų geriau ieškoti spalį saulei tekant, per rasą ar lyjant: kepurės šviečia, neakina akyse, saulė neakina. Ir tada grybai būna patys sultingiausi, stipriausi, kvapniausi arba, kaip sakoma, energingiausi. Norint išsaugoti grybų šviežumą, geriausia juos rinkti į pintą gluosnio krepšelį.

Grybų negalima rinkti į kibirus, maišelius, polietileninius maišelius – grybai juose susiglamžo, trupa, į tokį indą nepatenka oras, o grybai „dega“.

Grybai vaisius veda nuo pavasario iki vėlyvo rudens, bet netolygiai ir banguotai arba, kaip sakoma, sluoksniais. Iš viso vidurinėje juostoje yra 3 arba 4 sluoksniai.

Ar spalį auga piengrybiai ir ar galima jų nuimti

Atsakymas į klausimą, ar spalį auga pieno grybai, yra teigiamas, o rudenį galime rinkti tokius grybus kaip:

• Ąžuolo gumulas

Kepurėlė iki 10 cm skersmens, iš pradžių išgaubta arba plokščiai išskleista lenktu krašteliu, šiek tiek įdubusi, vėliau piltuvėlio formos, su pastebimomis koncentrinėmis zonomis, plytinė ochra, rusvai rausva. Plokštelės dažnos, silpnai besileidžiančios, blyškios ochros spalvos, senstančios rudai aprūdijusiomis dėmėmis. Minkštimas baltas, grybas augdamas įgauna rausvą atspalvį. Pieniškos sultys negausios, šiek tiek kartokos, vandeningai baltos, ore nekeičia spalvos. Koja iki 10 cm aukščio, vientisa, sename grybe tuščiavidurė, trapi, lygi arba išlenkta, kepurėlės spalvos, rausvai aprūdijusi prie pagrindo. Auga nedidelėmis grupėmis lapuočių ir mišriuose miškuose su ąžuolo priemaiša, aplink vidutinio amžiaus ąžuolus žemoje žolėje ir miško paklotėje, su ąžuolu formuoja mikorizę. Vaisiakūnius formuoja liepos – spalio mėnesiais.

• kartaus pieno

Kepurėlė 3-10 cm skersmens, plokščiai išgaubta su užtrauktu kraštu, vėliau išgaubta, ištiesta, piltuvo formos, su centre išsikišusia papile, sausa, lygi, šilkinė, be koncentrinių žiedų, tolygiai tamsiai ruda spalva , Jaunų grybų plokštelės šviesios, subrendusių – gelsvai rudos, dažnai su balkšvu žiedu iš sporų. Minkštimas yra balkšvas. Retai sukirmijęs. Pieno sultys yra gausios, baltos arba bespalvės, aštrios, deginančios. Koja vientisa, su amžiumi tampa tuščiavidurė, prie pagrindo dažnai būna tuščiavidurė, balkšva tomentozė. Auga liepos – spalio mėnesiais spygliuočių ir mišriuose miškuose didelėmis grupėmis. Su pušimis ir beržais formuoja mikorizę. Kartusis renkamas dideliais kiekiais dėl plataus pasiskirstymo, didelio derlingumo, atsparumo vabzdžių lervų pažeidimams.

• Pilkas gumulas

Kepurėlė 5-15 cm skersmens, tankiai mėsinga, iš pradžių išgaubta tampa įgaubta-nusilenkusi su išlenktu banguotu kraštu, dažniausiai be zonų arba su silpnais koncentriniais apskritimais, lygi, gleivėta. Grybas, kurio spalva labai įvairi: alyvinė-pilka, melsvai pilka, švino-violetinė-pilka, pilkšvai rausvai geltona, su amžiumi įgauna ochros rožinį arba purpurinį atspalvį, kartais su vandeningomis dėmėmis, spaudimo vietose tampa rudas arba rusvas. Todėl grybas ilgą laiką nepaiso apibrėžimo.Plokštelės prilipusios arba silpnai išsisukusios išilgai stiebo, balkšvos, su amžiumi šviesiai ochros spalvos, su rūdijusiomis dėmėmis. Minkštimas tirštas, balkšvas, iki brandos pageltęs. Pieno sultys ore pasidaro žalsvai geltonos spalvos. Koja 4-12 cm aukščio, gleivėta, lygi, tuščiavidurė, dažniausiai ištinusi per vidurį arba apačioje. Nuo rugpjūčio iki spalio auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, daugiausia po eglėmis ir beržais, pelkių pakraščiuose tarp samanų.

• Alyvinė pilka alyvinė

Skrybėlė, kurios skersmuo 5-15 cm, iš pradžių išgaubta, vėliau įgaubta – išlenkta su lenktais kraštais, kartais asimetriška kojos atžvilgiu, alyvinė pilka. Plokštelės dažnai vingiuotos, iš pradžių šviesiai geltonos, vėliau ochros spalvos. Minkštimas yra balkšvas. Pieniškos sultys gausios, vandeningos baltos, labai aštrios, kartokos, tačiau verdant šis skonis dingsta. Koja kartais patinsta, iš pradžių kieta, vėliau kiaura, papilkėjusi. Aptinkama beržų, drebulių, mišriuose ir spygliuočių miškuose, prie lazdynų krūmynų, miško kelių ir takų pakraščiuose. Vaisiai nuo liepos iki spalio.

Dabar žinote, ar galima spalį rinkti piengrybius ir kur tai geriau daryti. Linkime sėkmingos ramios medžioklės šį savaitgalį.